BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Geležinis žmogus

Kai gimė, jis jau žinojo, kaip reikia jausti, kaip reikia norėti. Bėgant savaitėms jis po truputį išmoko laukti. Dar po kelių mėnesių pradėjo mokytis klausyti, pradėjo ir kalbėti. Ir tuomet… Jam pasakė, kad jis niekam tikęs! Štai taip. Visa, kas atrodė tikra, pasirodė niekada nė nebuvę. Žemė iš po kojų skriste išskrido. Prieš tai jis manė, kad yra pakankamai geras tam, kad galėtų būti savimi. Tuomet sužinojo, kad ne. Jį apėmė nepakeliama, siaubinga baimė. Ką gi jam reikėjo daryti dabar?..

Per TV rodė spalvingą filmą, kuriame kažkoks superherojus mokė blogiukus gerų manierų. Visi smūgiai, visos kulkos tiesiog atšokdavo nuo herojaus kūno, nepadarydami visiškai jokios žalos.

Štai tuomet jis ir suprato - “aš noriu būti kaip tas herojus, aš noriu būti Geležinis žmogus!”. Kaip tarė, taip ir padarė. Nuo tos akimirkos jis kiekvieną dieną stiprino savo silpną vaikišką kūną. Kiekvieną gautą smūgį jis priimdavo su susidomėjimu, kruopščiai tvirtindamas pažeistą vietą ir ruošdamasis atremti analogišką išpuolį ateityje. Jis negalėjo pakęsti skausmo, negalėjo pakęsti minties, kad vis dar nėra pakankamai tvirtas, tačiau tuo pat metu jautė dėkingumą - tik suprasdamas savo silpnybes jis galėjo tvirtėti.

Ūgtelėjęs jis ėmė sutikti vis daugiau tvirtesnių už jį žmonių: ne tik vyresnių, labiau patyrusių, tačiau ir bendraamžių, kurie siekė to paties, ko ir jis - tapti nepažeidžiamais. Laikui bėgant jis ėmė suprasti, kad tvirtindamas vien savo kūną jis geležiniu niekada netaps - to tiesiog neužtenka. Tuomet jis ėmė nešioti šarvus. Iš pradžių lengvus, patogius, tačiau, nusivylęs jų trapumu, pradėjo prie savo kūno lipdyti dalis iš tvirto metalo lydinio. Jam pasidarė sudėtinga judėti, sudėtinga net kvėpuoti, tačiau pagaliau jis ėmė jaustis esąs tvirtas.

Kiti žmonės - tie, kurie nesugebėjo nešioti tvirtų, tačiau sunkių šarvų - žavėjosi juo, ėmė prašyti jo patarimų, apsaugos, galiausiai ėmė burtis aplink tikėdamėsi, kad būdami šalia jo sutvirtės ir patys. Pajutęs neįtikėtiną jų palaikymą Geležinis žmogus pradėjo dar labiau tvirtinti savo metalines konstrukcijas, negana to - pradėjo vesti mokymus apie tai, kaip pasigaminti ir kaip tinkamai nešioti šarvus, išleido savo biografiją (pagal kurią vėliau buvo pastatytas filmas) ir penkioliką mokomųjų knygų. Jo šarvai blizgėjo, o visi, kurie galėtų mėginti jį pažeisti, drebėjo iš baimės vos į jį pažvelgę. Vieną rytą jis atsibudo suvokęs - “Man pavyko! Aš iš tikrųjų esu Geležinis žmogus! Aš esu stiprus ir nepažeidžiamas!”. Tai buvo neapsakomai džiaugsminga akimirka.

Jam netrūko dėmesio iš priešingos lyties atstovių. Jis nuolatos kartodavo, kaip teisingai prižiūrėti šarvus, kokias klaidas daro kiti, o tą girdėti patikdavo kiekvienai moteriai, kadangi jos tikėdavo, jog, būdamos šalia jo, jausis saugios bei ypatingos. Tačiau, anksčiau ar vėliau, kiekviena iš jo išrinktųjų (smalsumo vedama) užsinorėjo pasižiūrėti, kas slepiasi už tų šarvų. Jis to leisti nebuvo pasiruošęs. Kokio velnio kam nors matyti jo suglebusį kūną? Tai juk buvo tik niekam tikusi jo dalis, apie kurią žinoti nenorėjo ir jis pats. Viena moteris išėjo iš jo gyvenimo tarusi “Tu per šaltas!”, kita trenkė durimis surikusi “Tavo net širdis metalinė!”. Šiuos žodžius jis priimė kaip komplimentus ir nedvejodamas tęsė tobulos partnerės paiešką. Bet va, ta trečia moteris, ta velnio siųsta trečia… Ji tepaklausė - “Kodėl?”. Liūdnai į jį pažvelgusi, lėtai išėjo iš namų ir daugiau nesugrįžo.

Mintys apie tą moterį ir tą jos prakeiktą klausimą persekiojo jį kaip karštinė! Jo nebedomino šarvų parodos, jam nebeteikė džiaugsmo interviu televizijoje, jis nebesugalvojo, kaip dar galėtų sutvirtinti savo metalinį karkasą, kad tas taptų atsparus klausimui “Kodėl?”. Tas suknistas klausimas, kaip uodas be paliovos vis zvimbė šalia ausies. Kurį laiką dar bandė apsitaisyti save kitais, dar sunkesniais ir dar tvirtesniais metalais, tačiau tai nedavė naudos - atrodė, kad jo kūnas jau per silpnas atlaikyti tokį krūvį.

Ilgainiui ėmė skęsti alkoholyje, tuomet atrado narkotikus. Jam nerūpėjo, kaip būti tvirtam, jam rūpėjo tik nors akimirkai pabėgti nuo minties… Kokios minties? Praėjo dar keletas ilgų ir kančios kupinų metų, kol jis sugebėjo pats sau tai atsakyti. Tai įvyko tik tuomet, kai šarvai, ilgą laiką neprižiūrimi, ėmė rūdyti ir trūkinėti, ir kai po jais jis jau nebesugebėjo pasislėpti net pats nuo savęs. “Aš bijau pripažinti, kad aš niekada iš tiesų nenorėjau būti geležiniu” - galiausiai tyliu, skausmingu, tačiau ramiu tonu ištarė Geležinis žmogus.

Praleidęs pusę gyvenimo šarvuose, kitą pusę jis praleido bandydamas iš jų išsilaisvinti. Atrodė paprasta - tereikia iššokti, ir štai vėl aplankys laisvės ir gyvybingumo jausmas! Tačiau kūnas priaugo prie metalo, o saulės spinduliai degino jo žaizdotą, pabalusią odą. Buvo 99 protingos priežastys pasilikti šarvuose ir 1 neprotinga priežastis lįsti lauk. Tačiau nuolatinis skausmas ir absoliutus pažeidžiamumas jį kažkaip nesuvokiamai traukė. Kasdien vis daugiau ir daugiau laiko praleisdamas be šarvų jis po truputį mokėsi jausti, iš lėto ėmė norėti gyventi, pramoko ir kantriai laukti…

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Privaloteprisijungti, kad galėtumėte parašyti komentarą.