BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Svetimkūniai

Jau anksčiau supratau, kaip iš tiesų sudėtinga prisikasti prie tos problemos šaknies, kuri slepiasi už kaltės, baimės ar gėdos. Toks jausmas, kad pats kūnas turi sukūręs gynybinį mechanizmą, kuris aktyvuojasi, kai priartėji arčiau, negu įprasta. Tuomet akimirksniu sugalvoji 101 veiklos variantą - su tikslu kuo greičiau nukreipti mintis; sukyla pyktis, nerimas, netgi fizinis diskomfortas; kitaip tariant - visokeriopas bandymas nusikratyti tos motyvacijos žiūrėti giliau. O kuomet sąmoningai pasirenku vis dėlto nerti dar giliau, prieštarauju visiems emociniams ar fiziniams įspėjimams apie ten laukiančią “žopą” - tuo momentu apima jausmas, kad ignoruoju savo paties teisę į gyvenimą.

Vėliau, be abejo, atsiranda aiškumas, imu suprasti tos gynybos priežastis, pajuntu dėkingumą savo protiniams leukocitams, kurie, vėlgi, tenorėjo manimi pasirūpinti apsaugodami nuo, kaip jiems atrodė, žalingo kentėjimo. Ir tuomet, po vieno, dviejų ar po daugybės tokių bandymų, pamatau ir tą svetimkūnį - tą svarbiausią įsitikinimą, kurio atradimas ir buvo visos šios “operacijos” tikslas.

Vis dėlto vakar supratau, kad toks procesas net nėra sudėtingiausia, su kuo gali tekti susidurti. Nerimas, baimė, ta mintis, dėl kurios širdis pradeda smarkiau plakti - tarsi nuorodos, paskui kurias galima sekti, ir, galiausiai, prieiti prie esmės. Žymiai sudėtingiau prieiti prie tos problemos, kuri nesislepia, kuri, anaiptol, visada pirmoji išlenda ir pasisako, kuri turi šaltai natūralų pasiaiškinimą ir per daugybę metų sudarė įspūdį, jog ji esanti “tik truputėlį svarbi”. Sudėtinga gi yra ne todėl, kad skauda, o dėl to, kad viskas ką turi - tik abstrakti intuicija, kad “kažkas ne taip”, vien tas neapibrėžtas jausmas, kuris kutena, erzina, neduoda ramybės, bet nieko nepasako, jausmas, kurį norisi tiesiog nuvyti šalin.

Ir tuomet atsisakau to įprasto, patogaus pasiaiškinimo - griežtai pareikalauju tiesos. Ir, lydėdama čaižaus, kurtinančio garso sutrupa siena, griūva visas tas pastatas, kuris, atrodė, yra tik šiek tiek kreivas - bet visai gražus. Iš po griuvėsių tuomet išsiropščia dvokiantis, nemalonios išvaizdos padaras, į kurį nesinori žiūrėti, apie kurio egzistavimą nesinori žinoti. Bet žinojimas jau yra, ir tas žinojimas naujo pastato šiam svetimkūniui statyti nesiruošia. Ramybė atslenka lėtai, žingsnis po žingsnio, bet tik tada, kai išprašai šį svečią lauk.

Nors kartais dar norisi jį pasivyti, susipažinti, pasikalbėti, susidraugauti ir pasiūlyti apsigyventi kur nors netoliese.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Privaloteprisijungti, kad galėtumėte parašyti komentarą.