BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ryšys

Kaip nuogas žodis skrenda sužeistu sparnu,
Kaip saulės kraujas varva
Ant mirštančios dienos griuvėsių -

Taip siela ryja kiekvieną priežastį įkvėpti
Dar vieną šaltą vėjo gūsį
Ir ieškoti jame begalinės meilės gesto.

Rodyk draugams

Svetimkūniai

Jau anksčiau supratau, kaip iš tiesų sudėtinga prisikasti prie tos problemos šaknies, kuri slepiasi už kaltės, baimės ar gėdos. Toks jausmas, kad pats kūnas turi sukūręs gynybinį mechanizmą, kuris aktyvuojasi, kai priartėji arčiau, negu įprasta. Tuomet akimirksniu sugalvoji 101 veiklos variantą - su tikslu kuo greičiau nukreipti mintis; sukyla pyktis, nerimas, netgi fizinis diskomfortas; kitaip tariant - visokeriopas bandymas nusikratyti tos motyvacijos žiūrėti giliau. O kuomet sąmoningai pasirenku vis dėlto nerti dar giliau, prieštarauju visiems emociniams ar fiziniams įspėjimams apie ten laukiančią “žopą” - tuo momentu apima jausmas, kad ignoruoju savo paties teisę į gyvenimą.

Vėliau, be abejo, atsiranda aiškumas, imu suprasti tos gynybos priežastis, pajuntu dėkingumą savo protiniams leukocitams, kurie, vėlgi, tenorėjo manimi pasirūpinti apsaugodami nuo, kaip jiems atrodė, žalingo kentėjimo. Ir tuomet, po vieno, dviejų ar po daugybės tokių bandymų, pamatau ir tą svetimkūnį - tą svarbiausią įsitikinimą, kurio atradimas ir buvo visos šios “operacijos” tikslas.

Vis dėlto vakar supratau, kad toks procesas net nėra sudėtingiausia, su kuo gali tekti susidurti. Nerimas, baimė, ta mintis, dėl kurios širdis pradeda smarkiau plakti - tarsi nuorodos, paskui kurias galima sekti, ir, galiausiai, prieiti prie esmės. Žymiai sudėtingiau prieiti prie tos problemos, kuri nesislepia, kuri, anaiptol, visada pirmoji išlenda ir pasisako, kuri turi šaltai natūralų pasiaiškinimą ir per daugybę metų sudarė įspūdį, jog ji esanti “tik truputėlį svarbi”. Sudėtinga gi yra ne todėl, kad skauda, o dėl to, kad viskas ką turi - tik abstrakti intuicija, kad “kažkas ne taip”, vien tas neapibrėžtas jausmas, kuris kutena, erzina, neduoda ramybės, bet nieko nepasako, jausmas, kurį norisi tiesiog nuvyti šalin.

Ir tuomet atsisakau to įprasto, patogaus pasiaiškinimo - griežtai pareikalauju tiesos. Ir, lydėdama čaižaus, kurtinančio garso sutrupa siena, griūva visas tas pastatas, kuris, atrodė, yra tik šiek tiek kreivas - bet visai gražus. Iš po griuvėsių tuomet išsiropščia dvokiantis, nemalonios išvaizdos padaras, į kurį nesinori žiūrėti, apie kurio egzistavimą nesinori žinoti. Bet žinojimas jau yra, ir tas žinojimas naujo pastato šiam svetimkūniui statyti nesiruošia. Ramybė atslenka lėtai, žingsnis po žingsnio, bet tik tada, kai išprašai šį svečią lauk.

Nors kartais dar norisi jį pasivyti, susipažinti, pasikalbėti, susidraugauti ir pasiūlyti apsigyventi kur nors netoliese.

Rodyk draugams

Norėčiau pabandyti dar kartą

Užvakar labai užsinorėjau grįžti prie kūrybos - prozos, eilių, šiaip laisvo stiliaus paistalų, nesvarbu ko. Per dvi (su puse) dešimtis gyvenimo metų pasiekiau tam tikrą savęs pažinimo lygį; vienas iš dalykų, kuriuos apie save supratau - jeigu idėja neišeina iš galvos bent porą dienų, ji, greičiausiai, neišeis iš galvos ir dar kokią savaitę. O per savaitę jau galima šį tą nuveikti. Tenka apibendrinti, kad noras rašyti vis dar liko, o šalia jo atsirado dar ir keletas mažų padrikų sumanymų.

Šį blog’ą sukūriau kaip vietą, kurioje galėčiau pasišaipyti iš to, ką matau aplink, ir vėliau, galbūt, gauti tam tikro palaikymo šiam savo sumanymui iš skaitytojų. Vis dėlto buvo taip, kad šaipiausi didžiausia dalimi pats iš savęs (kadangi nemaža dalis tų elgesio modelių, kuriuos išjuokiau, buvo ir yra įprasti ir man pačiam), o palaikymo (kurio man iš tiesų norėjosi pakankamai daug) ieškojau visur, kur tik akis užmatė bent krislelį; visur, bet ne ten, kur jo visada buvo daugiausia (Kur? Pabandyk atspėti). Vėliau sumaniau praplėsti liečiamų temų spektrą, tačiau šis sprendimas buvo labiau iš inercijos, o ne iš noro. Galop, siekdamas aiškumo ir kokybės, labai aiškiai apsibrėžiau, ką ir kaip noriu kurti, o šis savęs įstatymas į rėmus ilgainiui padovanojo man tvirtą įsitikinimą, jog kurti aš apskritai nesugebu.

Kai grįžo noras vis dėlto pabandyti dar kartą, kilo natūralus klausimas - kur rašyti? Tiesa, apie variantą rašyti čia pagalvojau tik pačioje paskutinėje vietoje. Gi norisi pradėti Naują Etapą. Kaip ir daugybę kartų prieš tai. Stebuklingai (bent jau mintyse) ištrinti viską, kas priterliota ant gyvenimo lentos, ir tada dailiraščiu užrašyti išmintingą mintį, aplink kurią visas tolesnis mano gyvenimas susidelios tobula tvarka - ir dar pasaulis ims suktis į kitą pusę. Ir nežiūrėti į tas idėjas, į tuos sprendimus, kurie atsirado dėl mano nesupratimo, dėl baimės ar dėl užsispyrimo. Bet kodėl aš taip elgiuosi? Ar ignoruodamas tas pamokas, kurias turiu išmokti, aš padedu sau pačiam? Kaip, kokiu būdu? Galiausiai man toptelėjo, kad rašyti būtent čia - šalia visos tos saviraiškos, parodančios, kas man buvo svarbu bei kokiu žmogumi man tuo metu reikėjo būti - yra geriausias variantas, kurį tik įmanoma sugalvoti!

Apskritai turbūt galėčiau rašyti dienoraštį. Vis dėlto jaučiu norą dalintis. Jaučiu norą dar ir tikėti, jog mano mintys skaitytojams pasirodys artimos. O labiausiai, ko gero, traukia tas išlaisvinantis, netgi kiek mistinis pojūtis, kuris apima parašius savo mintį ir spustelėjus “Publish”; toji mintis išskrenda iš mano galvos, iš mano kompiuterio, tuomet tampa laisva, pasklinda po pasaulį. Tą akimirką mano mintis nustoja būti vien tik mano realybės dalimi - dabar jau ji pasirenka, pas kurį skaitytoją nukeliaus bei kaip bus priimta. Tas dieviškas kūrybos jausmas - kuomet sulipdai naują kūną ir suteiki jam visišką laisvę gyventi - buvo kažkiek man pažįstamas ir anksčiau, tačiau nesugebėjau jo visiškai išgryninti nuo rūpesčio, atsakomybės, nerimo. O kuomet jaučiau atsakomybę už savo saviraišką, kuomet įsivaizdavau turįs kontrolę už tai, kaip mano žodžiai bus suprasti ir įvertinti - tuomet ne tik slėpiau tą pradinę, gaivališką kūrybos motyvaciją, tačiau, negana to, dar ir atėmiau iš savo minčių laisvę būti, laisvę keliauti bei ieškoti kitų širdžių, kuriose galės prisiglausti ir įgauti naują prasmę.

Norėčiau pabandyti dar kartą - tikiuosi, jog šį kartą kitaip.

Rodyk draugams

Darbo kultūra

Situacija paprasta. Ryte sugalvojau užlėkti susimokėti už internetą. Buvo kelios minutės iki 9 ryto, puikiai žinojau, kad dirba lygiai nuo 9, tačiau moteriškės jau sėdėjo vietose, tad natūraliai pagalvojau, jog nekils jokių problemų mane aptarnauti. Ne. Gavau atsakymą, kad darbas prasideda lygiai 9, buvau paprašytas atsisėsti ir luktelėti iki darbo pradžios, ir dar gavau pasiūlymą peržvelgti darbo laiką. Vėlgi, tikrai viską suprantu, čia mano kaltė, kad paskubėjau ir tokiu būdu netgi parodžiau šiokią tokią nepagarbą jų taisyklėms. Viskas čia būtų tvarkoj…

…Jeigu nebūtų absurdiška, žinant tai, kas vyko per sekančias 4-5 minutes. Aptarnauti turėsianti moteriškė išdidžiais, lėtais gestais ėmė traukti po vieną dokumentų lapą ir dėlioti juos ant stalo, vėliau pakoregavo lemputės pasvirimo kampą, vėliau kiek įmanoma grakščiai ją įjungė, tuomet kelis milimetrus pastūmė telefoną, pasitaisė savo uniformą ir, galiausiai, vos išmušus “lemtingajai” 9:00:00 sekundei, savo susierzinimą veide konvertavo į malonią “client-oriented” šypseną ir gyvybingu balseliu pasisveikino bei pasiteiravo, kuo galėtų man padėti.

Galėjo įsipilti arbatos iš atsinešto termoso. Galėjo pasikalbėti su už 30 centimetrų sėdinčia kolege. Galėjo, galų gale, palošti “minesweeper” per savo kompą. Bet ne - ji ruošėsi darbui. Ji darė tai, ką turėtų daryti kiekvienas darbuotojas, gyvenantis absoliučiai nepriekaištingai produktyviame pasaulyje, kuriame tau atlyginimą mokėtų ne tik už darbo rezultatą, bet ir už tai, kaip efektyviai judi, mąstai ar net kvėpuoji. Juokais ėmiau svarstyti, kad gal už tokį papildomą darbą - graudžiai beprasmišką “pasiruošimą” - ji ir gauna kokią premiją? O gal jai tiesiog nuoširdžiai, be jokių paslėptų motyvų patinka taip elgtis?

***

- Dukrele, kuo norėtum būti užaugusi?

- Užaugusi norėčiau būti savo pačios darbu, tėti.

Rodyk draugams

Racionalumas ir iracionalumas.

Sąvokos.

Ketvirtą ir paskutinę Jungo požymių dichotomiją sudaro racionalumas/iracionalumas. Remiantis labiausiai paplitusiu apibrėžimu racionalumas suprantamas kaip gebėjimas mąstyti bei priimti tikslingus sprendimus, o iracionalumas - nesuvokiamas protu. Socionikoje, kurią mes šiame straipsniuke ir aptarinėjame, šių sąvokų reikšmės skiriasi iš esmės. Trumpai tariant, manysime, jog racionalumas - tai kryptingumo sinonimas, kai iracionalumas - sąvoka, reikšme artima reaktyvumui. Apžvelkime šiuos požymius plačiau. Skaityti toliau ‘Racionalumas ir iracionalumas.’ »

Rodyk draugams

Etikos testas benamiui

Situacija: matai pilną atliekų konteinerį bei kolegos, atidavuso paskutines jėgas po jį naršant, lavoną. Kurį pirmą apieškosi?

Rodyk draugams

Logika ir etika.

Sąvokos

Trečiąją Jungo požymių dichotomiją sudaro logika ir etika. Šios sąvokos taipogi yra dar ir pavadinimai žiloje senovėje atsiradusių filosofijos mokslo atšakų, nagrinėjančių mąstymo bei elgesio ypatumus. Nors tikiu, jog straipsnis neprieštaraus skaitytojo logikos bei etikos suvokimui, turiu pabrėžti, jog toliau aptarinėsiu socioninį informacijos metabolizmą. Kitaip tariant - kalbėsiu apie tai, kaip žmogaus smegenys priima ir apdoroja loginę bei etinę informaciją, o ne apie tai, kas nagrinėjame logikos bei etikos moksluose, nors tai ir gali glaudžiai sietis tarpusavyje.

Skaityti toliau ‘Logika ir etika’

Rodyk draugams

J.Harden’o progresas gynyboje

Praeitais metais žaisdamas tiek Hiustono “Rockets” klube, tiek JAV nacionalinėje rinktinėje James’as Harden’as susilaukdavo nemažai kritikos dėl visiškai ignoruojamos gynybos. Žemiau esančiame epizode iš rungtynių prieš “Knicks” pastebime, jog šiemet ponas Harden’as jau ginasi:

Rodyk draugams

Lauk, išdavike Ilgauskai!

ilgauskas

Vistik pavyko atgauti blog’o slaptažodį, tad turbūt ir pratęsiu savo saviraišką čia. Jeigu kas nematėte mano įrašo medium.com svetainėje, siūlau apsilankyti bei patiems susikurti paskyrą - tai tikrai maloniai nustebinusi platforma, turinti patogią vartotojo sąsają, gražią išvaizdą bei malonų vartotojų aptarnavimą. 5/5.

Gi kur kas mažesnio mano įvertinimo susilauks “tėvynės išdaviku” kai kurių tautiečių vadinamas Ž.Ilgauskas. Trumpai tariant - šis žmogus pamynė mūsų visų pagarbą! Neabejoju, kad dauguma skaitytojų man pritars, jog Ilgauskas nusipelno ne tik prarasti teisę vadintis lietuviu, bet ir pabuvoti klasikiniame Linčo teisme. Tame tikrame, be kabučių; su akmenimis, lazdomis ir kitu stuff.

Skaityti toliau ‘Lauk, išdavike Ilgauskai!’ »

Rodyk draugams

Dar apie socioniką. Norėjau nedaug, bet gavosi įprastai.

Laukiam, laukiam straipsniuko apie logiką/etiką, bet jo kaip nėra, taip nėra. Iš tiesų visai apie jį pamiršau, o niekas ir nesiteikė priminti. Neslėpsiu, jog paskutiniu metu pati socionika - tiek praktinė, tiek teorinė - išėjo iš mano dėmesio zonos. Šįkart pasistengsiu aprašyti ne kodėl taip nutiko, bet kodėl naivu tikėtis, kad taip anksčiau ar vėliau nenutiks.

Skaitykite daugiau!

Rodyk draugams