BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Klaustukas

Per pastaruosius keletą mėnesių supratau labai daug apie savo elgesio, savo mąstymo šablonų prigimtį, prisiminiau nemažai įvykių gyvenime, kurie turėjo ar galėjo turėti įtakos mano asmenybei. Tiesa, yra dar vienas klaustukas, kurio nerandu kur uždėti - o uždėti kažkur labai norisi, kadangi tokiu būdu galėčiau turėti klausimą, į kurį tereikėtų atsakyti.

Tas klaustukas yra pojūtis, kurį galėčiau apibūdinti kaip karšto vėjo gūsį, pereinantį per visą nugarą. Dažniausiai pajuntu tai stuburo centre, ir vėliau pojūtis pakyla į viršų, iki pečių. Negana to, dar imu prakaituoti, padidėja širdies ritmas, ženkliai sulėtėja reakcija ir mąstymas, kadangi, neišvengiamai, didelė dalis dėmesio nukeliauja būtent į tai, kaip tuo metu jaučiuosi.

Man pavyko atsekti keletą standartinių situacijų, kuriose dažniausiai pajuntu šią kūno reakciją. Pirma - žiūrint tam tikrą mokomąjį video arba klausant audio įrašo apie saviugdą. Taipogi - netikėtai atsiradus galimybei susitikti su kokiu nors nepažįstamu žmogumi. Dar ši reakcija mėgsta “pasireikšti” man tiesiog medituojant ir bandant sukoncentruoti dėmesį į savo vidų.

Aš tikiu, kad po šia reakcija slepiasi tam tikras labai nemalonus įsitikinimas, tam tikra skaudi idėja, kurią įgavau ankstyvojoje vaikystėje, ir dabar, kuomet mano pasąmonė atranda kokį nors ryšį tarp šiuo metu gaunamos informacijos ir tarp tos situacijos, kuri kadaise sukėlė stiprų diskomfortą, įvyksta būtent ši reakcija. Norėčiau į ją žiūrėti kaip į žaizdą - jeigu skauda, vadinasi kūnas duoda signalą, jog reikia atkreipti dėmesį, saugoti nuo tolesnio pažeidimo ir, žinoma, gydyti. Tik va, ką daryti, jeigu negali suprasti kur tiksliai skauda, ir dėl ko?

Pastaruoju metu sužinojau keletą praktikų (tokių, kaip “Choose again” ar “Internal Family Systems”), kurios galėtų padėti tokiose situacijose kaip ši, tačiau nors pastebėjau rezultatą naudodamas šias praktikas darbui su kitais savo įsitikinimais, prie šio klaustuko nepriartėjau nė per žingsnį.

Galiu bandyti spėlioti, jog, gaudamas naujos informacijos, suprantu, jog nežinau to ar ano, o kažkuri mano dalis tiki, jog gaunamą informaciją jau turėčiau žinoti; arba pasireiškia tam tikras įsitikinimas, jog neturėsiu pakankamai vertės tol, kol nežinosiu pakankamai. Galbūt po kontakto su naujais žmonėmis baime iš tiesų slepiasi nerimas, jog mano žodžiai ir veiksmai bus paneigti, nepripažinti - vėlgi, pasąmoningai turint įsitikinimą, kad mano veiksmai ir žodžiai yra AŠ. Ir vis dėlto, nesijaučiu taip, tarsi tai būtų visiškai išreikšta problema. O net jei tai ir būtų didelė dalis problemos, negaliu suprasti kur ir kada mano gyvenime įvyko kažkas, kas davė pradžią šiems įsitikinimams. Taigi, nėra klausimo. Yra tik klaustukas.

Rodyk draugams

Geležinis žmogus

Kai gimė, jis jau žinojo, kaip reikia jausti, kaip reikia norėti. Bėgant savaitėms jis po truputį išmoko laukti. Dar po kelių mėnesių pradėjo mokytis klausyti, pradėjo ir kalbėti. Ir tuomet… Jam pasakė, kad jis niekam tikęs! Štai taip. Visa, kas atrodė tikra, pasirodė niekada nė nebuvę. Žemė iš po kojų skriste išskrido. Prieš tai jis manė, kad yra pakankamai geras tam, kad galėtų būti savimi. Tuomet sužinojo, kad ne. Jį apėmė nepakeliama, siaubinga baimė. Ką gi jam reikėjo daryti dabar?..

Per TV rodė spalvingą filmą, kuriame kažkoks superherojus mokė blogiukus gerų manierų. Visi smūgiai, visos kulkos tiesiog atšokdavo nuo herojaus kūno, nepadarydami visiškai jokios žalos.

Štai tuomet jis ir suprato - “aš noriu būti kaip tas herojus, aš noriu būti Geležinis žmogus!”. Kaip tarė, taip ir padarė. Nuo tos akimirkos jis kiekvieną dieną stiprino savo silpną vaikišką kūną. Kiekvieną gautą smūgį jis priimdavo su susidomėjimu, kruopščiai tvirtindamas pažeistą vietą ir ruošdamasis atremti analogišką išpuolį ateityje. Jis negalėjo pakęsti skausmo, negalėjo pakęsti minties, kad vis dar nėra pakankamai tvirtas, tačiau tuo pat metu jautė dėkingumą - tik suprasdamas savo silpnybes jis galėjo tvirtėti.

Skaityti toliau ‘Geležinis žmogus’ »

Rodyk draugams

Ryšys

Kaip nuogas žodis skrenda sužeistu sparnu,
Kaip saulės kraujas varva
Ant mirštančios dienos griuvėsių -

Taip siela ryja kiekvieną priežastį įkvėpti
Dar vieną šaltą vėjo gūsį
Ir ieškoti jame begalinės meilės gesto.

Rodyk draugams

Svetimkūniai

Jau anksčiau supratau, kaip iš tiesų sudėtinga prisikasti prie tos problemos šaknies, kuri slepiasi už kaltės, baimės ar gėdos. Toks jausmas, kad pats kūnas turi sukūręs gynybinį mechanizmą, kuris aktyvuojasi, kai priartėji arčiau, negu įprasta. Tuomet akimirksniu sugalvoji 101 veiklos variantą - su tikslu kuo greičiau nukreipti mintis; sukyla pyktis, nerimas, netgi fizinis diskomfortas; kitaip tariant - visokeriopas bandymas nusikratyti tos motyvacijos žiūrėti giliau. O kuomet sąmoningai pasirenku vis dėlto nerti dar giliau, prieštarauju visiems emociniams ar fiziniams įspėjimams apie ten laukiančią “žopą” - tuo momentu apima jausmas, kad ignoruoju savo paties teisę į gyvenimą.

Vėliau, be abejo, atsiranda aiškumas, imu suprasti tos gynybos priežastis, pajuntu dėkingumą savo protiniams leukocitams, kurie, vėlgi, tenorėjo manimi pasirūpinti apsaugodami nuo, kaip jiems atrodė, žalingo kentėjimo. Ir tuomet, po vieno, dviejų ar po daugybės tokių bandymų, pamatau ir tą svetimkūnį - tą svarbiausią įsitikinimą, kurio atradimas ir buvo visos šios “operacijos” tikslas.

Vis dėlto vakar supratau, kad toks procesas net nėra sudėtingiausia, su kuo gali tekti susidurti. Nerimas, baimė, ta mintis, dėl kurios širdis pradeda smarkiau plakti - tarsi nuorodos, paskui kurias galima sekti, ir, galiausiai, prieiti prie esmės. Žymiai sudėtingiau prieiti prie tos problemos, kuri nesislepia, kuri, anaiptol, visada pirmoji išlenda ir pasisako, kuri turi šaltai natūralų pasiaiškinimą ir per daugybę metų sudarė įspūdį, jog ji esanti “tik truputėlį svarbi”. Sudėtinga gi yra ne todėl, kad skauda, o dėl to, kad viskas ką turi - tik abstrakti intuicija, kad “kažkas ne taip”, vien tas neapibrėžtas jausmas, kuris kutena, erzina, neduoda ramybės, bet nieko nepasako, jausmas, kurį norisi tiesiog nuvyti šalin.

Ir tuomet atsisakau to įprasto, patogaus pasiaiškinimo - griežtai pareikalauju tiesos. Ir, lydėdama čaižaus, kurtinančio garso sutrupa siena, griūva visas tas pastatas, kuris, atrodė, yra tik šiek tiek kreivas - bet visai gražus. Iš po griuvėsių tuomet išsiropščia dvokiantis, nemalonios išvaizdos padaras, į kurį nesinori žiūrėti, apie kurio egzistavimą nesinori žinoti. Bet žinojimas jau yra, ir tas žinojimas naujo pastato šiam svetimkūniui statyti nesiruošia. Ramybė atslenka lėtai, žingsnis po žingsnio, bet tik tada, kai išprašai šį svečią lauk.

Nors kartais dar norisi jį pasivyti, susipažinti, pasikalbėti, susidraugauti ir pasiūlyti apsigyventi kur nors netoliese.

Rodyk draugams

Norėčiau pabandyti dar kartą

Užvakar labai užsinorėjau grįžti prie kūrybos - prozos, eilių, šiaip laisvo stiliaus paistalų, nesvarbu ko. Per dvi (su puse) dešimtis gyvenimo metų pasiekiau tam tikrą savęs pažinimo lygį; vienas iš dalykų, kuriuos apie save supratau - jeigu idėja neišeina iš galvos bent porą dienų, ji, greičiausiai, neišeis iš galvos ir dar kokią savaitę. O per savaitę jau galima šį tą nuveikti. Tenka apibendrinti, kad noras rašyti vis dar liko, o šalia jo atsirado dar ir keletas mažų padrikų sumanymų.

Šį blog’ą sukūriau kaip vietą, kurioje galėčiau pasišaipyti iš to, ką matau aplink, ir vėliau, galbūt, gauti tam tikro palaikymo šiam savo sumanymui iš skaitytojų. Vis dėlto buvo taip, kad šaipiausi didžiausia dalimi pats iš savęs (kadangi nemaža dalis tų elgesio modelių, kuriuos išjuokiau, buvo ir yra įprasti ir man pačiam), o palaikymo (kurio man iš tiesų norėjosi pakankamai daug) ieškojau visur, kur tik akis užmatė bent krislelį; visur, bet ne ten, kur jo visada buvo daugiausia (Kur? Pabandyk atspėti). Vėliau sumaniau praplėsti liečiamų temų spektrą, tačiau šis sprendimas buvo labiau iš inercijos, o ne iš noro. Galop, siekdamas aiškumo ir kokybės, labai aiškiai apsibrėžiau, ką ir kaip noriu kurti, o šis savęs įstatymas į rėmus ilgainiui padovanojo man tvirtą įsitikinimą, jog kurti aš apskritai nesugebu.

Kai grįžo noras vis dėlto pabandyti dar kartą, kilo natūralus klausimas - kur rašyti? Tiesa, apie variantą rašyti čia pagalvojau tik pačioje paskutinėje vietoje. Gi norisi pradėti Naują Etapą. Kaip ir daugybę kartų prieš tai. Stebuklingai (bent jau mintyse) ištrinti viską, kas priterliota ant gyvenimo lentos, ir tada dailiraščiu užrašyti išmintingą mintį, aplink kurią visas tolesnis mano gyvenimas susidelios tobula tvarka - ir dar pasaulis ims suktis į kitą pusę. Ir nežiūrėti į tas idėjas, į tuos sprendimus, kurie atsirado dėl mano nesupratimo, dėl baimės ar dėl užsispyrimo. Bet kodėl aš taip elgiuosi? Ar ignoruodamas tas pamokas, kurias turiu išmokti, aš padedu sau pačiam? Kaip, kokiu būdu? Galiausiai man toptelėjo, kad rašyti būtent čia - šalia visos tos saviraiškos, parodančios, kas man buvo svarbu bei kokiu žmogumi man tuo metu reikėjo būti - yra geriausias variantas, kurį tik įmanoma sugalvoti!

Apskritai turbūt galėčiau rašyti dienoraštį. Vis dėlto jaučiu norą dalintis. Jaučiu norą dar ir tikėti, jog mano mintys skaitytojams pasirodys artimos. O labiausiai, ko gero, traukia tas išlaisvinantis, netgi kiek mistinis pojūtis, kuris apima parašius savo mintį ir spustelėjus “Publish”; toji mintis išskrenda iš mano galvos, iš mano kompiuterio, tuomet tampa laisva, pasklinda po pasaulį. Tą akimirką mano mintis nustoja būti vien tik mano realybės dalimi - dabar jau ji pasirenka, pas kurį skaitytoją nukeliaus bei kaip bus priimta. Tas dieviškas kūrybos jausmas - kuomet sulipdai naują kūną ir suteiki jam visišką laisvę gyventi - buvo kažkiek man pažįstamas ir anksčiau, tačiau nesugebėjau jo visiškai išgryninti nuo rūpesčio, atsakomybės, nerimo. O kuomet jaučiau atsakomybę už savo saviraišką, kuomet įsivaizdavau turįs kontrolę už tai, kaip mano žodžiai bus suprasti ir įvertinti - tuomet ne tik slėpiau tą pradinę, gaivališką kūrybos motyvaciją, tačiau, negana to, dar ir atėmiau iš savo minčių laisvę būti, laisvę keliauti bei ieškoti kitų širdžių, kuriose galės prisiglausti ir įgauti naują prasmę.

Norėčiau pabandyti dar kartą - tikiuosi, jog šį kartą kitaip.

Rodyk draugams

Darbo kultūra

Situacija paprasta. Ryte sugalvojau užlėkti susimokėti už internetą. Buvo kelios minutės iki 9 ryto, puikiai žinojau, kad dirba lygiai nuo 9, tačiau moteriškės jau sėdėjo vietose, tad natūraliai pagalvojau, jog nekils jokių problemų mane aptarnauti. Ne. Gavau atsakymą, kad darbas prasideda lygiai 9, buvau paprašytas atsisėsti ir luktelėti iki darbo pradžios, ir dar gavau pasiūlymą peržvelgti darbo laiką. Vėlgi, tikrai viską suprantu, čia mano kaltė, kad paskubėjau ir tokiu būdu netgi parodžiau šiokią tokią nepagarbą jų taisyklėms. Viskas čia būtų tvarkoj…

…Jeigu nebūtų absurdiška, žinant tai, kas vyko per sekančias 4-5 minutes. Aptarnauti turėsianti moteriškė išdidžiais, lėtais gestais ėmė traukti po vieną dokumentų lapą ir dėlioti juos ant stalo, vėliau pakoregavo lemputės pasvirimo kampą, vėliau kiek įmanoma grakščiai ją įjungė, tuomet kelis milimetrus pastūmė telefoną, pasitaisė savo uniformą ir, galiausiai, vos išmušus “lemtingajai” 9:00:00 sekundei, savo susierzinimą veide konvertavo į malonią “client-oriented” šypseną ir gyvybingu balseliu pasisveikino bei pasiteiravo, kuo galėtų man padėti.

Galėjo įsipilti arbatos iš atsinešto termoso. Galėjo pasikalbėti su už 30 centimetrų sėdinčia kolege. Galėjo, galų gale, palošti “minesweeper” per savo kompą. Bet ne - ji ruošėsi darbui. Ji darė tai, ką turėtų daryti kiekvienas darbuotojas, gyvenantis absoliučiai nepriekaištingai produktyviame pasaulyje, kuriame tau atlyginimą mokėtų ne tik už darbo rezultatą, bet ir už tai, kaip efektyviai judi, mąstai ar net kvėpuoji. Juokais ėmiau svarstyti, kad gal už tokį papildomą darbą - graudžiai beprasmišką “pasiruošimą” - ji ir gauna kokią premiją? O gal jai tiesiog nuoširdžiai, be jokių paslėptų motyvų patinka taip elgtis?

***

- Dukrele, kuo norėtum būti užaugusi?

- Užaugusi norėčiau būti savo pačios darbu, tėti.

Rodyk draugams

Racionalumas ir iracionalumas.

Sąvokos.

Ketvirtą ir paskutinę Jungo požymių dichotomiją sudaro racionalumas/iracionalumas. Remiantis labiausiai paplitusiu apibrėžimu racionalumas suprantamas kaip gebėjimas mąstyti bei priimti tikslingus sprendimus, o iracionalumas - nesuvokiamas protu. Socionikoje, kurią mes šiame straipsniuke ir aptarinėjame, šių sąvokų reikšmės skiriasi iš esmės. Trumpai tariant, manysime, jog racionalumas - tai kryptingumo sinonimas, kai iracionalumas - sąvoka, reikšme artima reaktyvumui. Apžvelkime šiuos požymius plačiau. Skaityti toliau ‘Racionalumas ir iracionalumas.’ »

Rodyk draugams

Etikos testas benamiui

Situacija: matai pilną atliekų konteinerį bei kolegos, atidavuso paskutines jėgas po jį naršant, lavoną. Kurį pirmą apieškosi?

Rodyk draugams

Logika ir etika.

Sąvokos

Trečiąją Jungo požymių dichotomiją sudaro logika ir etika. Šios sąvokos taipogi yra dar ir pavadinimai žiloje senovėje atsiradusių filosofijos mokslo atšakų, nagrinėjančių mąstymo bei elgesio ypatumus. Nors tikiu, jog straipsnis neprieštaraus skaitytojo logikos bei etikos suvokimui, turiu pabrėžti, jog toliau aptarinėsiu socioninį informacijos metabolizmą. Kitaip tariant - kalbėsiu apie tai, kaip žmogaus smegenys priima ir apdoroja loginę bei etinę informaciją, o ne apie tai, kas nagrinėjame logikos bei etikos moksluose, nors tai ir gali glaudžiai sietis tarpusavyje.

Skaityti toliau ‘Logika ir etika’

Rodyk draugams

J.Harden’o progresas gynyboje

Praeitais metais žaisdamas tiek Hiustono “Rockets” klube, tiek JAV nacionalinėje rinktinėje James’as Harden’as susilaukdavo nemažai kritikos dėl visiškai ignoruojamos gynybos. Žemiau esančiame epizode iš rungtynių prieš “Knicks” pastebime, jog šiemet ponas Harden’as jau ginasi:

Rodyk draugams